Prieš dvejus metus dailininkė Kristina Kurilionok iš Vilniaus atsikraustė į patį Italijos kulną – Kalabrijos regioną. Skirtumai tarp baltiškos Lietuvos ir viduržemiškos Kalabrijos – ne tik kalbiniai, kultūriniai ar kulinariniai. Jautrią dailininkės akį itin pakerėjo šviesų ir spalvų paletės efektai. Būtent šviesos jėgą ir vidinius išgyvenimus lietuvė akcentuoja drobėse, kurias tapė specialiai parodai Vilniuje.

„Ši paroda pristato naujausius tapytojos darbus ir skelbia kai ką neįprasto bei gilaus: kelionę į šviesos jėgą, – parodos Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ pristatymo pranešime sako kuratoriai Antonio Bruno Umberto Colosimo ir Maria Rosaria Gallo. – Kristina Kurilionok, kuri pastaruosius porą metų gyvena Italijoje, atliko nepaprastą tiriamąjį darbą, skirtą skirtingiems šviesos tonų efektų palyginimams, kuriais pasižymi Viduržemio jūros Kalabrijos regionas bei baltiški Lietuvos kraštovaizdžiai. Pirmasis – tai menininkės dabartinio apsistojimo ir kūrybinio gyvenimo regionas, antrasis – gimtoji, augimo ir formavimosi, šalis“. 

Parodos kuratoriai, šiuolaikinio meno galerijos „Pramantha Arte“ savininkai, yra du unikalūs italai galeristai: A. B. U. Colosimo yra astronomas, M. R. Gallo – filosofė. Sužavėti šiaurietiško lietuvių meno, jie skiria didžiulį dėmesį šiuolaikinei Lietuvos dailei. Jų teigimu, „patiriami įspūdžiai sukėlė menininkei didžiulį poreikį palyginti gyvenamųjų vietų šviesą imantis klasikinės peizažo temos, per tapybą pabrėžiant dviejų kraštų skirtingus charakterius.“

Baltiškos Lietuvos ir saulėtos Kalabrijos junginys

Skirtingų charakterių junginys – lietuviškas rimtumas, organizuotumas, netgi užsispyrimas ir pietų italams būdinga energija, neįtikėtinas mokėjimas džiaugtis gyvenimu, mėgautis momentu čia ir dabar, neinant iš proto dėl preciziškai sudėliotų planų, bendraujant tiesiog sklinda iš Kalabrijoje kuriančios lietuvės.

„Iš italų gaunu mažiau rimties, tokio tekančios upės spontaniškumo, lengvumo viskam, pagarbos poilsiui, mokėjimo save patausoti, pagloboti ir koncentruotis ne tik į darbą, bet ir į poilsį, – ITLIETUVIAI.IT pasakoja K. Kurilionok.

Man didelės įtakos turi ir naujas atrastas fenomenas – kaip juda saulė. Priklausomai nuo to, kurioje gaublio padėtyje mes esame, netgi saulėlydžiai yra kitokie. Pastebėjau, kad Lietuvoje jie yra ilgi, melancholiški, tuo tarpu Italijoje viskas aktyvu. Netgi saulėlydis yra greitas, saulė tiesiog ima ir nukrenta. Lietuvoje saulėlydį galima stebėti valandą, o Kalabrijoje jis toks greitas. Gal dėl to italai yra lėtesni, dėmesingesni, kad tomis trumpomis akimirkomis pasimėgautų čia ir dabar.“

Šviesos ir spalvų pakerėta

Lietuvos dailės akademiją 2010 m. baigusi K. Kurilionok pasakoja, kad atvykus į Italiją ir dar nepažįstant italų, ją itin sužavėjo labiausiai akį traukiantis aspektas – ryški šviesa ir spalvos.

„Pirmą kartą atvykus į pietų Italiją, į akis krenta visai kitoks šviesos pojūtis nei Lietuvoje. Supamos aplinkos tikrovė kardinaliai pasikeičia ir kurį laiką reikia pratintis matyti į aukštį besidriekiantį dangų. Šviesos gausa užlieja tave visą ir pietietiško peizažo vaizdai savo spalvomis trumpam sukelia sumaištį. Po truputį, kai pripranta akys, pamatai gamtos peizažo turtingumą: nematytų augalų, medžių ir viso landšafto grožis atsiveria neįtikėtinai stipriame saulės apšvietime. Visa tai pažadina kažką pirmykščio, – atvirauja K. Kurilionok.

Apsigyvenus Kalabrijoje, pabandžiau prisijaukinti šią aplinką taip, kaip geriausiai moku – per tapybą. Taip, kaip XVII a. Olandų tapytojai, kurie peizažų tapymą naudojo kaip itin parankią priemonę pasauliui pažinti arba kaip rašė Erika Grigoravičienė „Vaizdiniame posūkyje“: pažinti gyvenamą aplinką regimumo aspektu.“

Akys galėtų, bet ranka nekyla

Dailininkė ITLIETUVIAI.IT pasakoja, kad Vilniuje surengtos parodos esmė yra būtent tai, kad tik besileidžiant saulei, momentu, kuris itališkai vadinamas „al crepuscolo“, spalvos yra neišpasakytai gražios. 

„Dar iki šiol negaliu nutapyti itališko peizažo dieną, mano akys galėtų, bet ranka dar nekyla, – prisipažįsta K. Kurilionok. – Juk net lietuviška tapyba yra labiau pustoniais, grynos spalvos yra per agresyvu, keista. Pietų menininkų kūryba pasižymi ryškiomis spalvomis ir aš po truputį tai jau pradedu perimti.“

Pirmuosius tapytojos bandymus su ryškesnėmis, agresyviomis, tačiau pietų Italijoje tokiomis natūraliomis spalvomis, galima išvysti naujausioje K. Kurilionok parodoje Vilniuje.

„Minkšti ir besitęsiantys lietuviški miškai, gulintys debesuotoje šiaurietiško dangaus pilkumoje, sukuria besikeičiančią ir neapibrėžtą aplinką, kuri, tarsi slenkstis veda į svajingą pasakų pasaulį. Prabangūs, nepaprastai spinduliuojantys Kalabrijos miškai išsiskiria intensyviai mėlyname dangaus fone, tarsi norėdami jam mesti iššūkį, nubrėždami ribas savo spalva ir taip parodant žiūrovui amžiną gamtos titanų kovą, – lietuvės parodos pristatyme rašo kuratoriai.

Taigi, dangus ir žemė, jūra ir dangus. Ir būtent prieblanda, rytinė ir vakarinė, toje subtilioje plonoje riboje tarp dienos šviesos ir nakties tamsos, įkvepia menininko sielą perteikti šiuos jausmus, tas emocijas, tą gyvenimą, kuris pagyvina ir sužadina magiškąjį pasaulį, dažnai paskandinamą nuobodžių kasdienio gyvenimo įpročių. Vėjo šnabždesys, vandens čiurlenimas, lapų šniokštimas, šakų girgždėjimas, paukščių čiulbėjimas, varlių kvaksėjimas. Kaukimas, mūkimas, švilpimas, cikadų dūzgimas, šunų lojimas, katinų miaukimas. Žaidimas ir meilė, kova ir medžioklė, miške ir jūroje, stebuklas ir susižavėjimas, netikėtumas ir nuostaba. Visa tai atgyja menininko sąmonėje ir per tapybinę raišką, jo jausmingą dalyvavimą gamtos reiškiniuose ir jų estetinėje raiškoje kinta priklausomai nuo žemės rutulio platumos kitimo“.

Čia net dangus yra aukščiau

Kalabrijoje pastaruosius dvejus metus kurianti lietuvė pasakoja, kad dirba idealioje vietoje.

„Sąlygos kūrybai čia yra neapsakomai puikios: ramybė, kalnai, miškai, jūra, tiesiog pasinėriau į gamtą, susiliejau su supančia aplinka ir ėmiau tapyti peizažus, – ITLIETUVIAI.IT sako K. Kurilionok. – Su Maria Rosaria susipažinau 2009 m., kuomet dalyvavau „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse, o ji stažavosi Vilniaus galerijoje „Vartai“ kaip kuratorė ir domėjosi jaunaisiais lietuvių menininkais. Ji mane pakvietė surengti personalinę parodą Italijoje, Lamezia Termėje. Taip ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Vėliau surengėme parodas Venecijoje, Turine, kituose miestuose. Jie vis kalbino atvažiuoti į pietų Italiją patapyti. Visus tuos metus gyvenau, turėdama omenyje, kad yra tokia galimybė, o prieš du metus ėmiau ir nuvykau. Ir kol kas ten likau.“

• 

• 

Dailininkė sako, kad Lietuvos ir Kalabrijos skirtumai jos nešokiravo, o sužavėjo ir padėjo atrasti pusiausvyrą.

„Be šviesos ir spalvų, mane itin pakerėjo italų kalba. Aš labai myliu kalbas ir greitai išmokstu, laisvai kalbu anglų, rusų, prancūzų, lenkų kalbomis, tačiau italų kalba visada buvo mylimiausia. Dabar gyvenu svajonių aplinkoje, nes italų kalba keičia tave patį. Italai turi tokio lengvumo, tiesiog įgauni pusiausvyrą, suminkštėji, aplinka neišvengiamai pakeičia ir tave patį“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja K. Kurilionok.

Vilnių bent laikinai į nedidelį Konflenčio miestelį, praėjusių metų statistiniais duomenimis turintį 1357 gyventojus, iškeitusi lietuvė pastebi, kad skirtumai yra netgi fiziniai.

„Netgi dangus Italijoje yra aukščiau negu Lietuvoje. Kuo labiau į šiaurę, tuo dangaus suvokimas žemėja.  Lietuvoje debesys, netgi žvaigždės atrodo arčiau, o Italijoje dangus atsiveria iki begalybės. Čia realiai jauti, kad dangus yra aukštesnis, kad jis labiau atviras“, – sako saulėtą šilumą spinduliuojanti dailininkė.

Lietuviško peizažo ilgesys

Tačiau lietuvė neslepia, kad kartais taip norėtųsi pro langą išvysti lietuvišką peizažą, ir kol kas apie gyvenimą Italijoje negalvoja.

„Matau, kad praeinu daugeliui svetur išvykusių lietuvių išgyvenamas fazes. Pirmieji metai buvo euforija. Džiūgavau nuo visko: kalbos, maisto, žmonių, aplinkos. Antraisiais metais prasidėjo sunkesni momentai, patyriau pirmąją kalabrietišką žiemą, kuri labai skiriasi nuo lietuviškos: šiltesnė, tačiau visai kitokia – ji drėgna, reikėjo priprasti. Tačiau pirmasis iššūkis buvo priprasti prie karščio, temperatūrų skirtumų, – pasakoja K. Kurilionok. – Nežinau, ar dar ilgai gyvensiu Italijoje. Nesu prisirišusi prie vietos, nesu įpareigota. Kūrybai Italijoje man labai daug patirčių, bet kai man tikrai būna ilgu, visada atvažiuoju į Lietuvą, kur yra mano šeima, draugai. Grįžusi mėgaujuosi viskuo, net lietumi ir sidabrine pilkuma. Žmonės net stebisi, o aš tiesiog bandau išlaikyti balansą.“

Būtent tapyba yra priemonė, dailininkei padedanti išlaikyti balansą naujoje aplinkoje ir gyvenime apskritai.

K. Kurilionok pasakoja, kad jos santykis su tapyba ir peizažu yra artimas norvegų dailininko Edvardo Munko. Šis į simbolizmą ir psichologizmą linkęs, ekspresionizmui kelią atvėręs menininkas plačiajai publikai žinomas kaip paveikslo „Šauksmas“ autorius.

„Kaip ir jis, visuomet bandau nutapyti patį pirmą įspūdį, atgaminti pirmąjį vaizdą, kuris mane užkabino. Sutemos yra artimiausias mano sielai metas. Labai gražus savo prislopintame, prigesintame, panirusiame į pustonius santykyje. Dusli šviesa pasklinda žeme ir, ypač pietuose, neberėkia į tave savo įkaitusiomis spalvomis“, – išgyvenimais dalinasi tapytoja.

„Labiausiai šiuos skirtumus pajutau po trumpos kelionės automobiliu į Lietuvą rudenį. Iki tol net negalėjau įsivaizduoti, kaip man artima yra šiaurietiška nuotaika. Mūsų krašto pilkumai suspindėjo savo atspalvių gausa! Grįžusi į Italiją tapiau daug Lietuvos vaizdų, tarsi beldžiausi į savo atminties užkaborius, bandydama priartėti prie savo gimtojo krašto. Tapiau Lietuvos ir Italijos sutemas, bandžiau perteikti jų erdvę peizaže. Taip, kaip Svetlanos Alpers nagrinėtame aprašomajame vaizdavime: paveikslas – tai paviršius, kuriame pasaulis tarsi atsispindi, pateikia neįrėmintą savo paties atvaizdą ir kuris nustelbia dailininką, įtraukia jį į save ir nenurodo vietos žiūrovui“, – sako po Kalabrijos saule lietuviškus, o po truputį ir žiemiškus pietų Italijos regiono peizažus ant drobės atgaivinanti lietuvė.

Vienintelis nekintamasis gyvenime – tapyba

„Italija man tapo labai artima, – prisipažįsta dailininkė. – Tačiau nebūna pastovių ir apibrėžtų dalykų, viskas visada kinta. Dabar nesu nusibrėžusi jokio tikslo. Iki Italijos turėjau daugiau įsivaizdavimo, kokia bus mano ateitis, planavau ir staiga viskas pradėjo kardinaliai keistis, netikėtai. Dabar žinau tik vieną – man tapyba yra labai svarbi, tai man net ne profesija, o mano gyvenimo dalis. Vienintelis dalykas, kuriuo esu tikra – stengsiuosi visada tapyti.“

Tuo tarpu dabar, praleidusi ištisus mėnesius studijoje, vienumoje, liedama ant drobės tai, ką sukaupė viduje, dailininkė nori šventės.

„Labai mėgstu atidarymus. Tapytojo profesijoje labai daug intravertiškumo, o aš esu ekstravertiška, man patinka bendrauti. Parodos atidarymas man yra tarsi šventė. Aš visus metus dirbu savo studijoje, kur viskas yra tik mano pačios galvoje,  visi pojūčiai, matymas, o čia, parodos atidaryme, aš galiu visu tuo dalintis ir dar diskutuoti. Man visada tai – labai įdomu ir smalsu“, – sako daugiau kaip 2800 kilometrų nuo gimtinės specialiai parodai Vilniuje kūrusi dailininkė.