Psichologė I. Laurinaitytė: Turime probacijos įstatymą, tačiau dažnai jį suprantame tik teoriškai

Po pastarųjų Lietuvą sukrėtusių žmogžudysčių, kurias padarė teisti ir anksčiau laiko paleisti į laisvę asmenys, visuomenė pradėjo kelti klausimus, kodėl nebuvo užkirstas kelias pakartotinai padarytiems pavojingiems nusikaltimams. 2011 m. priimtas Probacijos įstatymas įpareigoja parengti probuojamųjų asmenų socialinio tyrimo išvadas, kurių pagrindu vertinama rizika ir sprendžiamas probacijos skyrimo tikslingumas. „Pasaulyje šis rizikos vertinimas žinomas jau keliasdešimt metų“, – sako Ilona Laurinaitytė, Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, kurios tyrimų sritis – teisės psichologija. Su mokslininke kalbamės apie geriausią užsienio šalių patirtį, padedant sugrąžinti į visuomenę smurtinius nusikaltimus padariusius asmenis, apie nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą Lietuvoje, apie problemas, su kuriomis susiduria probacijos darbuotojai.

Ponia Ilona, kas yra rizikos vertinimas? Kodėl jis yra svarbus sprendžiant probacijos skyrimo tikslingumą nuteistam asmeniui?

Kalbant apskritai, rizikos vertinimas yra bandymas numatyti ateities reiškinius, taikant mokslinius metodus. Tokios prognozės svarbios įvairiose žmogaus veiklos srityse. Pavyzdžiui, kas yra orų prognozė? Tai hidrometeorologų bandymas numatyti, ar rytoj lis, ar švies saulė. Vertindami, pavyzdžiui, jus ir mane, draudimo specialistai prognozuoja, ar padarysime eismo įvykį, ar ne, ir, priklausomai nuo to, skaičiuoja vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą. Lygiai taip pat egzistuoja metodai, leidžiantys apskaičiuoti kriminalinio elgesio riziką, t. y. įvertinti, kokia tikimybė, kad paleistas į laisvę nuteistasis vėl nusikals ir kokie veiksniai galėtų tą tikimybę sumažinti. Iš pradžių vyravo nestruktūruotas profesionalų (psichiatrų ar psichologų) sprendimais grindžiamas vertinimas, tačiau nuolat daugėjant tyrimų, kad statistika paremtų sprendimų prognozinė galia yra didesnė, didelis dėmesys buvo skirtas įvairių nusikalstamo elgesio riziką vertinančių instrumentų kūrimui. Jau prieš keletą dešimtmečių buvo nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp naujo smurtinio elgesio atsiradimo ir įvairių veiksnių, pavyzdžiui, psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemų, su darbu susijusių problemų, intymių santykių nestabilumo, įvairių problemų vaikystėje, smurtavimo paauglystėje ir pan. Pagal atitinkamas formules apskaičiavus gautus duomenis buvo sprendžiama apie kriminalinio elgesio rizikos dydį. Šiuo metu instrumentai gerokai patobulėjo, nes jie kuriami atsižvelgiant ne tik į statistikos duomenis, bet ir į konkretaus asmens kriminogeninius poreikius, tinkamas intervencijas bei pokyčių dinamiką.

Kas yra kriminogeniniai poreikiai? Valgis? Mašina?

Jūs teisingai pasakėte. Įvertinus tai, kad asmuo neturi lėšų pragyventi, išsilavinimo, darbo rinkai reikalingų ar tiesiog elementarių bendravimo įgūdžių, o jei dar vartoja alkoholį ar narkotikus, turi asocialias nuostatas, tai smarkiai paskatina padaryti naują nusikaltimą. Čia didelę reikšmę turi ir tam tikros asmenybės charakteristikos, tokios kaip asmens impulsyvumas, priešiškumas, pyktis, empatijos ar gailesčio stoka. Visiems šiems veiksniams pasireiškiant kartu, labai tikėtinas ir naujas smurtinis nusikaltimas. Taigi kriminogeninių poreikių buvimas rodo didelę asmens riziką pakartotinai nusikalsti. Kadangi šie poreikiai yra dinamiški, situacijai keičiantis gali kisti ir pakartotinio nusikaltimo tikimybė.

Pažangiose Vakarų šalyse rizikos vertinimas yra privaloma sudėtinė darbo su nuteistuoju dalis. Mūsų Kalėjimų departamentas taip pat nemažai yra investavęs į rizikos vertinimo instrumentų bei įvairių darbui su nuteistuoju programų įsigijimą, jų taikymą, darbuotojų apmokymą, mokslinius tyrimus. Be to, 2011 m. priimtas Probacijos įstatymas, kuriuo buvo įtvirtinta pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo kaip standartizuoto kaltinamojo ar nuteistojo nusikalstamo elgesio tikimybės ir galimybių ją sumažinti tyrimo samprata. Turime svarbų ir pažangų įstatymą apie tai, kaip turėtų atrodyti probuojamo asmens priežiūra, kokios turi būti jam taikomos elgesio korekcijos programos, siekiant kuo sėkmingesnės tokio asmens integracijos. Kaip matome, kriminalinės rizikos vertinimas yra būtina šio proceso dalis. Atrodytų, teoriškai viskas puiku, kadangi iš tikrųjų remiamės gerąja užsienio šalių praktika. Tačiau čia ir susiduriame su sunkumais, kadangi mūsų probacijos įstaigų darbo rezultatai, kaip ne kartą girdėjome paskutinių garsių įvykių fone, nėra geri. Aš pridurčiau, kad problemų yra ne tik probacijoje: jų yra ir teismų ar pataisos įstaigų darbe, kai paskiriama ir vykdoma formali bausmė, labai nesigilinant į pačios bausmės specifikos svarbą konkrečiu atveju. Be to, jei visas programinis darbas būtų atliekamas taip kaip užsienyje, vėlgi turėtume šiek tiek kitokį vaizdą. Esame atlikę ne vieną mokslinį tyrimą, kurio metu išryškėjo ir tam tikros sisteminės problemos, taip pat ir nepakankamas psichosocialinių paslaugų vaidmens įvertinimas.

Jūs sakote, kad mes esame įstrigę teoriniu lygmeniu, o Vakarų šalys toliau nuėjusios. Kaip pažangios šalys – Norvegija, Vokietija ir kitos – dirba su nuteistaisiais, kad jie galėtų įsilieti į visuomenę? Po paskutinio nusikaltimo, kurio metu žiauriai buvo nužudyta jauna mergina, žmonės pradėjo reikalauti sugrąžinti mirties bausmę. Bet ar jos grąžinimas sumažintų sunkių nusikaltimų skaičių?

Bet kuris kriminologas pasakytų, kad mirties bausmės buvimas nesumažina smurto protrūkių. Smurto buvo visada, ir tą statistiką galima nesunkiai bet kada patikrinti, bet dabar tiesiog daugiau kalbama ir rašoma apie smurtinius atvejus, visuomenė jais daug aktyviau domisi ir reaguoja. Pavyzdžiui, neseniai Kaune buvo užpulta nėščia moteris, kurią ginti stojo nelikę abejingi aplinkiniai žmonės. Deja, smurto prieš vaikus įstatymas buvo priimtas tik po to, kai Kėdainiuose buvo mirtinai sumuštas vaikelis. Visuomenė daugiau nebegalėjo kentėti ir prispaudė politikus. Nė vienas Seimo narys nebalsavo prieš, nors iki to laiko buvo visaip pasisakiusiųjų. Beje, Seimo narių elgesys gana gerai iliustruoja visuomenėje paplitusias vertybes, kurias pamažu keičiame ar esame priversti keisti, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų ištaigingo gyvenimo demonstravimas, negalint pateikti įrodymų apie oficialias pajamas, ar tai būtų seksualinis priekabiavimas darbo pokalbio metu. Kaip mes galime išmokyti teistą asmenį keisti savo kriminalines nuostatas bei elgesį, jei jis mato, kad moraliniu pavyzdžiu turintis būti asmuo nešiojasi ginklą bet kur ir nepaiso visų draudimų? Be to, visi vyresnės kartos žmonės žinome dar neseniai vyravusią nuostatą, kad „jei muša, reiškia myli“, nesvarbu, ar kalbame apie vaikus, ar apie suaugusiuosius. Deja, tyrimų rezultatai aiškiai rodo, kad dažnas smurtautojas pats vaikystėje buvo mušamas, prievartaujamas, neprižiūrimas, nemylimas. Be to, įvairių šalių duomenys rodo, kad ypač didelę reikšmę smurtiniam elgesiui ateityje pasireikšti turi vaikystėje patiriama socialinė atskirtis, skurdas. Taigi retai kada asmuo pradeda smurtauti staiga ir netikėtai, visada prieš smurtinį nusikaltimą pasireiškia daugelis kitų veiksmų ar situacijų, į kurias nebuvo tinkamai sureaguota. Šiuo metu atliekame tyrimą „Laisvės atėmimo bausmę atliekančių smurtautojų asmenybės bruožų ir kriminalinės rizikos veiksnių sąsajos“, kurio rezultatai taip pat leidžia patvirtinti šią mintį. Retai kada už pirmą padarytą nusikaltimą nepilnamečiui skiriama laisvės atėmimo bausmė, ir tai nėra blogai. Problema ta, kad lygtinė bausmė neatlieka savo funkcijų, nes, kaip jau minėjau, nėra individualizuota, nėra specialistų komandos sudaromo atvejo valdymo plano ir jo stebėsenos modelio. Paminėsiu, kad kai kuriose šalyse kalėjimų mažėja, nes daugiau skiriama ne laisvės atėmimo, o alternatyvių bausmių. Suprantama, tam turi būti ir atitinkamos sąlygos. Ką tik grįžau iš stažuotės Vokietijoje, kurioje susipažinau su smurtiniais ir seksualiniais nusikaltėliais dirbančia bei psichosocialines paslaugas teikiančia įstaiga. Jos veikla yra vykdoma paraleliai bendradarbiaujant su probacijos įstaigomis. Vokiečių kolegų tyrimai parodė, kad nuosekliam, metodiškai apgalvotam darbui, taikant įvairias jo formas – grupinį ar individualų konsultavimą, psichoterapiją, informavimą ir pan., atsižvelgiant į konkretaus atvejo specifiką, reikia bent pusės metų, kad pradėtų keistis probuojamo asmens požiūris ar elgesys. Visuomenės saugumo klausimas yra prioritetinis, todėl nekyla abejonių, kodėl valstybė investuoja į tokios įstaigos veiklą.

Kaip vyksta buvusių kalinių integravimas į visuomenę? Su kokiomis problemomis susiduria probacijos specialistai?Ar pakanka specialistų, psichologų, dirbančių su probuojamais asmenimis?

Teismas sudaro priemonių, kurių asmuo turi laikytis, sąrašą. Sakykime, yra nusprendžiama, kad probuojamas asmuo iki 22 valandos privalo grįžti namo, nevartoti alkoholio, laikytis kitų sąlygų. Šuo atveju lyg ir stengiamasi atsižvelgti į jau aptartą socialinio tyrimo išvadą. Tačiau realiai daugiau dėmesio ir pastangų skiriama išorinei asmens kontrolei – liepiama jam kažką daryti arba kažko nedaryti, bet mažai skatinama jo vidinė motyvacija keistis, todėl stokojama aktyvaus asmens įtraukimo į procesą. Apsilankymas pas probacijos pareigūnus irgi yra labai skirtinga patirtis, nes pareigūnai skiriasi savo asmenybės savybėmis, darbo metodais bei turimu krūviu. Žinau, kad probacijos pareigūnai yra labai stipriai apkrauti darbu, jų nepakanka. Jau nekalbu apie psichologų skaičių. Štai pataisos namuose turime tik vieną psichologą keliems šimtams nuteistųjų, o probacijos įstaigose apskritai yra tik keli psichologai. Tai nenormalu. Kai tą pasakau kolegoms užsienyje, jie šito nesupranta. Užsienyje su vienu nuteistuoju dirba komanda, kadangi vien kontrolės ar vieno prižiūrinčio asmens požiūrio bei išsilavinimo nepakanka. Jei nuteistojo kriminalinė rizika aukšta, jo probacija turi būti susieta su rizikos valdymu ir stebėsena, atitinkamai turi būti ilginama, darbo planas turi būti nuolat peržiūrimas. Visada yra atkryčio tikimybė, tačiau ji yra daug mažesnė tiems, su kuriais buvo dirbama įvairiais lygiais. Reikia stebėti, kokie žmogaus poreikiai. Vienam priimtina grupinė darbo forma, kitam – ne. Vienam gal stringa darbo paieška, gal jis negauna gyvenamosios vietos, gal jis liūdnas ir prislėgtas. Taip, sakytume, pas mus daug nelaimingų žmonių, kuriais nėra kam pasirūpinti, bet čia mes kalbame apie smurto protrūkius, apie tai, kaip turime apsaugoti visuomenę ir kiek investuoti į tai. Beje, ekonominė reikalo pusė yra labai svarbi. Kiek kainuoja ištirti nusikaltimą? Kiek apskritai kainuoja žmogaus gyvybė? O kas įvertins moralinę žalą ir skausmą, kurį patyrė artimieji, visuomenė? Stažuotės metu kolega vokietis pasakė, kad jau geriau probuojamasis sėdi su juo kabinete ir kalba apie tai, kas kelia sunkumų, nes tuomet tų sunkumų supykęs neišlies gatvėje. Jei matyti, kad probuojamajam reikia daugiau tų susitikimų, jų ir skiriama daugiau, aktyviai ieškoma sprendimų. Tuomet ir tas asmuo pamatys, kad socialiai priimtinais būdais įmanoma keisti savo gyvenimą.

Deja, pas mus vadovaujamasi nerašyta taisykle, kad probuojamo asmens rizika turi mažėti. Tai susiejama su pareigūno darbo efektyvumo vertinimu. Bet rizika nebūtinai sumažėja iš karto, nes kažkas gali ir nesisekti. Be to, pareigūnai jaučia spaudimą ir iš nuteistųjų, kurie pyksta, kai juos vertindamas pareigūnas nemato pažangos. Tuomet didelė tikimybė, kad jis susilauks skundų iš nuteistų asmenų. Suprantama, kad už tokį atlyginimą nedažnas nori dirbti su kontingentu, iš kurio galima susilaukti ir grasinimų, ir skundų.

Įsigyjant programą Lietuvoje neretai žiūrima, kad ją galėtų vykdyti asmenys, neturintys psichologinio išsilavinimo. Tad mūsų turimos programos daugiau pritaikytos pareigūnų darbui, tačiau šių pareigūnų išsilavinimas, supratimas apie psichikos sveikatą gerokai skiriasi nuo specialisto, išmanančio žmogaus elgesio subtilybes. Nekalbu apie psichoterapiją ir giluminės elgesio perspektyvos išmanymą, tačiau refleksijos gebėjimai nėra tinkamai išlavinti, kaip ir darbo su atvejais principai. O jei negalėsi reflektuoti tiek savo, tiek kito žmogaus jausminės patirties, darbo rezultatas bus prastas.

Lietuvoje jau keletą metų probacijoje taikomoje programoje „One to one” („Tik tu ir aš”) yra lavinami tarpasmeniniai ir problemų sprendimo įgūdžiai, ugdoma asmens empatija, savikontrolė. Atsižvelgiant į tam tikro nusikalstamo elgesio ypatumus, programa gali būti orientuota į smurto prevenciją, psichoaktyvių medžiagų vartojimo bei bendro nusikalstamo elgesio prevenciją. Atlikę programos efektyvumo vertinimą pamatėme, kad statistiškai reikšmingai pagerėjo buvusių nuteistųjų gebėjimas geriau spręsti socialines problemas, jie įgijo daugiau svarbių įgūdžių. Su programa dirbę pareigūnai pastebėjo, kad yra nuteistųjų, kurie džiaugiasi, kad kažkas su jais tiesiog žmogiškai bendrauja, tad būna atvejų, jog vėliau ateina ir padėkoja. Deja, programą taiko tik nedaug specialiai apmokytų pareigūnų. Maža to, už tokį programinį darbą jie negauna papildomo atlygio, tad kiti kolegos neretai juos „užjaučia“ dėl to. Be to, ne visada ir fizinės sąlygos darbui su konkrečiu žmogumi suteikiamos. Pateikėme rekomendacijų, kad reikėtų perskirstyti su programomis dirbančių pareigūnų funkcijas, jiems rengti nuolatinę profesinę priežiūrą, kuri sumažintų ir klaidų, ir profesinio perdegimo tikimybę.

Kokia Jūsų nuomonė apie kriminogeninę situaciją Lietuvoje? Ar tikitės, kad ji pagerės, kad sumažės smurto ir nusikaltimų?

Kriminologų duomenimis, bendras nusikaltimų skaičius Lietuvoje 100 000 gyventojų yra mažesnis nei kai kuriose pažangiose šalyse, tačiau pas mus daugiausia asmenų 100 000 gyventojų, nuteistų laisvės atėmimo bausme. Visiems aišku, kad būdami kalėjimuose nuteistieji išeina dar didesnę kriminalinio elgesio „mokyklą“. Nesakau, kad už nusikaltimus nereikia bausti, tačiau pastarieji skaudūs atvejai rodo, kad ankstesnės bausmės  nesuveikė, nes jos nebuvo laiku, pakankamai griežtos ir individualizuotos. Įstatymas ar programa, kad ir kokie geri būtų, patys savaime nieko nepakeis, jei nesikeis požiūris į juos. Taip pat svarbu siekti, kad žmogus pats aktyviai keistų mąstymo modelius, norėtų elgtis pagal visuomenės normas. Štai vienas probacijos pareigūnas pasakojo atvejį, kai nuteistasis, su kuriuo jis dirbo taikydamas „Tik tu ir aš“ programą, po kurio laiko atėjo ir padėkojo, pasakęs: „Nepadariau dar vieno nusikaltimo dėl to, kad tu su manimi žmogiškai kalbėjaisi…“ Jei neturėčiau vilties, kad galime keisti situaciją, nedirbčiau savo darbo.

Kalbino Rasa Baškienė